Kaip aš pradėjau fotografuoti

Sveiki. Aš esu Aivaras Gadliauskas ir čia mano istorija apie tai, kaip aš tapau fotografu.
Skirtingai nei kad kai kurie gali pagalvoti, mano, kaip fotografo kelias neprasidėjo vaikystėje. Tiesą pasakius, mano vaikystė su fotografija turėjo mažai ką bendro. Na, išskyrus tik tai, kad kartais būdavau šalia tėvuko tamsiajame jo kambaryje, stebėdavau kaip jis ryškina juostas ir paskui kažkokiu man tuomet nelabai suprantamu būdu išgauna atvaizdus ant popieriaus. Dar buvau kelis kartus užsukęs į fotografijos būrelį. Tačiau jis manęs labai nesudomino.
Kaip ir visi geri dalykai, vaikystė ir po jos buvusi paauglystė baigėsi. Pabaigus mokyklą teko kažkur stoti mokytis. Egzaminų (ne)rezultatų, stojamųjų balų ir žūtbūtinio noro apsigyventi sostinėje mišinys lėmė, kad patekau į geodezijos studijas vienoje Vilniaus kolegijų. Tačiau būdamas dar pirmame kurse nubudau vieną saulėtą balandžio rytą ir geras dvi valandas pražiūrėjęs į lubas aš supratau, kad į tą kolegiją mokytis jau nebenueisiu. Nebent atsiimti savo vidurinės baigimo atestato. Šitaip mano gyvenime atsirado apie kiek daugiau nei du mėnesiai visiškai laisvo laiko iki suplanuoto išvykimo į užsienį padirbėti. Taip taip, ir aš ten buvau…
Tuos porą laisvų mėnesių aš buvau labai rimtai nusiteikęs praleisti Vilniuje. Vis tiek nuoma buvo sumokėta į priekį, o ir daug įdomiau nei mano gimtuosiuose Raseiniuose. Ir taip jau nutiko, kad kaip tik tuo metu viena draugė paskolino savo mažą skaitmeninį fotoaparatą. Ten tilpo iki dvylikos ar penkiolikos nuotraukų, jų raiška buvo gal tik vienas megapikselis. Tačiau tuo metu apie tai nieko neišmaniau ir tai man nerūpėjo. Mane tiesiog traukė ir žavėjo pati mintis, kad galiu kažkur eiti ir fotografuoti. Maža to, iškart prasidėjo ir visokie eksperimentai su kompiuteriniu (atseit) apdorojimu. O kai ta pati draugė pamačiusi vieną mano… bandymų, dar ir pagyrė, galvoje kažkas blykstelėjo. Žinoma, šiandien žvelgiant į tuos pasižaidimus jie atrodo juokingai. Tačiau nuo kažko juk reikėjo pradėti.
Pirmieji mano eksperimentai, neturint realaus supratimo ką darau.
Tie du laisvi mėnesiai, kuriuos praleidau bastydamasis po sostinę su skolintu, negudriu ir labiau amnezija nei atmintimi pasižymėjusiu aparatuku, baigėsi. Kaip ir visi geri dalykai. Atėjo laikas keliauti į Airiją, kur manęs jau laukė darbas gėlių fermoje. Nors ir dirbau apsuptas gėlių, tačiau darbas dėl ten buvusios psichologinės atmosferos buvo tikrai ne žiedeliai. Bet čia istorija gal kitam kartui. Kas mane labai nustebino ir pradžiugino toje Airijoje, tai didžiulis pasirinkimas fotografijos mėgėjams skirtų žurnalų. Jų buvo daug, jie buvo spalvoti ir jie buvo stori. Pamenu, pirmą kartą juos vartydamas tiesiog seilėjausi žiūrėdamas į nuostabias peizažų nuotraukas, gražiai nufotografuotas gražias moteris, įspūdingus kelionių kadrus, fotoaparatų apžvalgas ir jų palyginimus. Neilgai trukus, vos iš pirmo ar antro savo atlyginimo nusipirkau ir pirmąjį savo fotoaparatą. Juodas toks, kur kas didesnis bei gudresnis nei tas draugės aparatukas ir galėjo visai daug pritraukti vaizdo. Žinoma, vis dar muilinė, tačiau atrodė ir leido jaustis kur kas rimčiau. Beveik iškart tarp visų savo bendradarbių buvau pripažintas fotografu, nors, aišku, apie fotografiją aš vis dar nieko neišmaniau. Vis dar nelabai supratau kas ta diafragma, kokia nauda iš RAW formato ir pan. Kaip bebūtų, per tuos vienerius Airijoje praleistus metus aš perkaičiau visai daug tų žurnalų ir į Lietuvą grįžau jau šiek tiek gudresnis nei kad iš jos išvykau.

Fotografiniai bandymai Airijoje buvo jau šiek tiek gudresni
Grįžęs namo į savo gimtąjį miestuką gan greitai supratau, kad tie parsivežti pinigai, kaip ir visi geri dalykai, netrukus baigsis, todėl pradėjau ieškotis darbo. Mano paties nuostabai paieškos buvo labai trumpos, bet vaisingos. Tiesiog vieną saulėtą birželio vakarą atsivertęs vietinį laikraštį radau skelbimą, kad fotolaboratorijai reikia laboranto. Pozicija skambėjo daug geriau nei aš apie save galvojau, tačiau faktas, kad tai susiję su fotografija buvo daug svarbesnis nei mano nepasitikėjimas savimi. Darbo pokalbis pavyko ir po dviejų savaičių bandomojo laikotarpio aš tapau laborantu. Mano darbas buvo ryškinti fotojuostas, spausdinti nuotraukas, prižiūrėti įrangą, daryti visokius dalykus Photoshop’u ir pan. Maža to, mano tiesioginis viršininkas ir pats buvo fotografas, kuris mielai dalinosi patirtimi, skolino savo techniką ir padėjo įgyti vestuvių fotografavimo pradmenis. Kitaip sakant, turėjau ne tik darbą, bet ir Mokytoją. Tai buvo mano tikras rimtas startas fotografijoje, nes ten dirbdamas išmokau visai daug dalykų, kurie tapo pagrindu mano tolimesniame fotografo kelyje.
Štai tokia mano istorija, šitaip viskas prasidėjo. Šiandien fotografija yra mano darbas, hobis, saviraiškos priemonė ir tiesiog neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ir dėl to aš esu labai laimingas. Be to, fotografijos dėka aš susipažinau su Alma. Tačiau ši istorija verta atskiro pasakojimo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s